Europiečiai pirmą kartą gavo informacijos apie arbatos gėrimą iš arabų. Venecijos rašytojas La Maršalas įrašė arabų verslininko Hachi Mahemu pokalbius, kuriuose dalyvavo kinų geriamoji arbata. Misionieriai, atvykę į Rytų pamokslavimą, pirmieji apie juos girdėjo ir bando gerti arbatą. Tuo pat metu jie išsiuntė atitinkamą informaciją atgal į Europą. Vakaruose plintant arbatos gėrimo informacijai, verslininkai taip pat pradėjo atkreipti dėmesį. Portugalai pirmą kartą atnešė arbatos atgal į Europą, kai jie sutelkė dėmesį į prieskonių prekybą Pietryčių Azijoje. Tuo metu tai buvo "puiki retenybė ir skanus gėrimas, tačiau jis netapo fiksuota preke prekyboje". Vėliau olandai toliau tyrinėjo naujas prekes iš konkurencijos, "gabendami gerai saugomus džiovintus pašarus mainais už kinų arbatą". Vėliau jie "įsigijo arbatą Kinijoje 8 pensų arba 10 pensų už svarą kaina", o Nyderlanduose vis labiau populiarėja arbatos gėrimo tendencija.
Iš turimų duomenų britai pradėjo susisiekti su arbata Rytuose pirmoje 17-ojo amžiaus pusėje. Galima matyti, kad britai pirmą kartą paminėjo arbatą 1615 m. birželio 27 d. R. Wichham, britų Rytų Indijos kompanijos agentas Hirado mieste, Japonijoje, paragino agentą Makao Eatoną padėti jam įsigyti arbatos laiške: "Pone Eatonai, nerimaukite, kad padėtumėte man nusipirkti aukščiausios kokybės arbatos (Chaw) stiklainį Makao". Nuo to laiko britų keliautojai savo straipsniuose taip pat paminėjo arbatos gėrimą.
Po to, kai britai turėjo kontaktą su arbata Rytuose, pati arbata taip pat pateko į britų žemyninę dalį per Nyderlandus. "Arbata išplito iš Nyderlandų į Prancūziją 1930-aisiais ir į Angliją 1950-aisiais." Thomas Garvey, Londono verslininkas, pradėjo pardavinėti arbatą kavinėse 1657 metais. Tuo pačiu metu arbata taip pat pateko į vaistinę kaip vaistas, tačiau šis kanalas turi ribotą poveikį arbatos plitimui. Arbata tuo metu buvo brangi, "pardavimo kaina už svarą yra ne mažesnė kaip 60 šilingų", o jos socialinį poveikį reikia pagerinti.
Nors kavinėse lėtai plinta arbata, politinės padėties pokyčiai Jungtinėje Karalystėje prisidėjo prie arbatos plitimo. 1660 m., atkūrus Stuarto dinastiją, Charles stuart grįžo iš tremties Europoje, kad taptų Charles II, ir 1662 m. užsiėmė politine santuoka su Portugalijos princese Catherine. Portugalija anksčiau turėjo arbatos gėrimo poveikį Europoje, o Catherine asmeniškai ypač patiko arbata, dažnai "sipping mažame puodelyje", jos hobis netrukus tapo populiarus teisme. 1685 m., po Karolio II mirties, Jokūbas II užėmė sostą. 1688 m. įvyko šlovinga revoliucija, kartu valdė Williamas ir Marija iš Nyderlandų. Kadangi Nyderlanduose populiaresnė geriamoji arbata, Marija taip pat mėgsta gerti arbatą ir rūmuose dažnai rengia kiniško stiliaus arbatos vakarėlius. Teismo stiliaus visada pavydėjo britų aristokratija, todėl geriant arbatą sekė ir bajorai. Dėl to geriamoji arbata palaipsniui išplito tarp britų visuomenės viršutinių klasių.
Aukštesnę visuomenės klasę visada imitavo kitos klasės. Įžengus į 18 amžių, vidurinė klasė taip pat pradėjo bandyti. "Geriamoji arbata tapo tokia dažna, kad jos nebereikia įvesti." Nukentėjo ir žemesnė visuomenės klasė. Šiuo metu "Londono miesto tarnautojų pusryčiai iš esmės yra duona ir sviestas, o tada sumaišoma su pieno arbata", tačiau vis dar atėjo laikas žemesiai visuomenės klasei gerti arbatą. Antroje pusėje, Didžiosios Britanijos Rytų Indijos bendrovės arbatos importas staigiai išaugo, su 2,324,912 svarų arbatos įsigijo 1750 m., ir padidėjo iki 6.831.534 svarų 1774. Dėl arbatos prekybos plėtros jos kainos gerokai sumažėjo, o tai sukūrė sąlygas tikram arbatos gėrimo populiarumui tarp žemesnių visuomenės klasių. 18-ojo amžiaus pabaigoje atliktas paprastų žemės ūkio darbuotojų namų ūkių išlaidų tyrimas parodė, kad arbata buvo klasifikuojama kaip pagrindinis vartojimas. Galima pasakyti, kad iki 18 amžiaus pabaigos arbatos gėrimas buvo išpopuliarintas visuose socialiniuose sluoksniuose, o Didžioji Britanija tikrai tapo tauta, kurioje visi žmonės geria arbatą.